1483 m. liepos 6 d. sekmadienis

Mes esame ten, kur ir planavome, — per žingsnį nuo karūnos. Mano vyras seka įkandin karaliaus su Anglijos konsteblio lazda rankoje; aš einu įkandin karalienės Anos, jos palydos priekyje. Už manęs žengia Safolko hercogienė, už jos — Norfolko hercogienė. O aš einu įkandin karalienės ir kai ji patepama šventintu aliejumi, stoviu taip arti, kad užuodžiu svaigų muskuso kvapą.

Jie nieko nepagailėjo šiai ceremonijai. Karalius susisupęs į violetinio aksomo mantiją, virš jo galvos kabo auksu atausto audinio baldakimas. Mano giminaitis Henris Stafordas, jaunasis Bakingamo hercogas, pasipuošęs mėlynai, o ant apsiausto tviska storu auksiniu siūlu siuvinėta vežimo rato emblema. Viena ranka jis neša karaliaus šleifą, kitoje laiko karūnavimo ceremonijos prižiūrėtojo lazdą kaip atpildą už tai, kad rėmė hercogo Ričardo pastangas atsisėsti į sostą. Jo žmonos, Katerinos Vudvil, našlės karalienės sesers vieta tuščia. Hercogienė neatvyko švęsti savo giminės nuvertimo nuo sosto. Ji nepalaiko savo išdaviko vyro. Henris nekenčia žmonos dėl jos giminaičių, dėl to, kad teko nusižeminti prieš ją, kai buvo jaunas ir turėjo vesti karaliaus mošą. Tai tik pirmas iš daugelio pažeminimų, kurie dar laukia ateityje.

Sekioju įkandin karalienės visą dieną. Kai eina pietauti į Vestminsterio menę, sėduosi prie damų stalo ir ragauju ištaigingų patiekalų. Karaliaus šauklys asmeniškai linkteli mūsų stalui ir konkrečiai man, paskelbęs apie karaliaus Ričardo pasirodymą. Tai pietūs, kurie didingumu ir svarba nenusileidžia Edvardo dvare rengtiems pietums. Dvariškiai pietauja ir šoka iki vidurnakčio ar dar ilgiau. Mudu su Stenliu išeiname paryčiais, mūsų barža nuplukdo mus namo. Sėdėdama baržos gale, susisupusi į kailius, viename langelyje į upę po tamsiu vienuolyno siluetu pastebiu mažą žiburėlį. Tikrai žinau, kad ten karalienė Elžbieta, jau nebe karalienė, apšaukta kekše ir netgi nepripažįstama našle. Jos žvakė spindi tamsiuose vandenyse, ji klausosi priešo triumfo. Galvoju apie ją, stebinčią mane puikioje baržoje, kuri tolsta nuo karaliaus rūmų, kaip anksčiau stebėjo mane plukdančią sūnų į karaliaus dvarą. Ir tada ji slėpėsi vienuolyno požemiuose.

Turėčiau džiūgauti, kad ją nugalėjau, tačiau tik sudrebu ir labiau susisupu į kailinius, lyg ta žvakės spingsulė būtų grėsminga akis, sekanti mane iš tamsių vandenų. Jau kartą Elžbieta išėjo iš šventovės kaip nugalėtoja. Numanau, jog ji galvoja, kaip nuversti Ričardą, rengia sąmokslą, kad vėl nugalėtų.

Linkėjimai svainiui Džasperui Tiudorui ir Henriui Tiudorui, mano sūnui,

Turiu didelių naujienų. Ričardas buvo karūnuotas Anglijos karaliumi, jo žmona tapo karaliene Ana. Mus labai myli ir mumis pasitiki. Ankstesnioji karalienė Elžbieta sušaukė savo rėmėjus ir ketina pulti Londono Tauerį, kad išvaduotų princus, kai tik naujoji valdovų pora išsiruoš į kelionę po šalį tuoj po ceremonijos. Aš pažadėjau mūsų paramą, karalienė Elžbieta patiki man savo slaptus planus.

Pradėkite rinkti vyrus. Jeigu karalienė ištrauks berniukus iš Tauerio, tai surinks būrius ir puls Ričardą. Nesvarbu, kuris laimės, nugalėtojas atsigręžęs turės pamatyti, jog išsilaipinote šalyje, turite stiprią Lankasterių paramą, ir jam ar jai teks vėl kautis su pailsėjusiais jūsų daliniais.

Manau, mūsų metas artėja. Manau, dabar toji valanda.

Margareta Stenli

Tą pačią dieną, kai išsiunčiu laišką sūnui, gaunu ilgą, slapta perduotą laišką nuo seno bičiulio vyskupo Džono Mortono, paleisto iš Tauerio ir patikėto rūpintis hercogu Bakingamu jo namuose Breknoke.

Miela sese Kristuje,

Man teko susigrumti su sąžine jaunojo hercogo, kuris prižiūri mane kaip kalinį, bet pats tapo mano kaliniu, nes atmušiau nuo draugystės su Ričardu, dabar vadinamu karaliumi. Jaunasis hercogas graužiasi, kad padėjo pakilti Ričardui prastomis sąlygomis, kad geriau būtų pasitarnavęs savo Dievui, šaliai ir pačiam sau paremdamas Jorkų princus ir pats tapdamas jų globėju arba siekdamas karūnos sau.

Dabar jis pasišovęs stoti prieš Ričardą, tad prisijungs prie maištininkų. Kad įrodytų savo ištikimybę, galite įsakyti jo žmonėms pulti Tauerį ir išvaduoti princus. Atsiųsiu jo slaptažodį su savo antspaudu. Manau, reikėtų su juo susitikti ir išsiaiškinti, kaip jis galėtų padėti jums šiais neramiais laikais. Palikęs Ričardą Vorčesteryje jis keliaus į Brekoną, aš pažadėjau jam, kad susitiksite su juo tarsi atsitiktinai vieškelyje.

Jūsų ištikimas draugas

Džonas Mortonas, Ilio vyskupas

Pakėlusi akis išvystu, kaip mane stebi viena tarnaitė.

— Ar viskas gerai, miledi? — klausia ji. — Jūs labai išbalote, o dabar vėl išraudote.

— Ne, man tikrai negera, — atsiliepiu. — Iškviesk man daktarą Luisą.

Vyras suranda mane koplyčioje naktį po karūnacijos.

— Prieš išvykdamas su karaliaus procesija iš Londono, ketinu parinkti vyrus, kurie prisidės prie karalienės žmonių Tauerio puolime, — taria jis be ceremonijų sudribdamas ant kėdės, net simboliškai nelinktelėdamas tamsiam altoriui, prie kurio dega viena žvakė, ir nepersižegnojęs. — Kaip tik dabar jie renkasi ginklus ir šarvus. Man reikia žinoti, kokia jūsų valia.

— Mano valia? — klausiu. Nepakylu nuo klaupto, tik pasuku galvą į vyrą sunėrusi maldoje rankas. — Mano valia visada tokia kaip Dievo.

— Jeigu mano žmonės išlauš Tauerio duris, kaip planuoju, jeigu įeis pirmi, kaip įsakysiu, jeigu nusigaus į princų kambarį ir ras vienus su pora tarnų, ar jūsų — ir Dievo — valia turės sugauti ir grąžinti kaip paklydusias aveles gimdytojai? Ar turi nurėžti jų mažas galveles ten, vietoje, išžudyti tarnus ir kaltę suversti jiems?

Spoksau į Stenlį. Niekada nemaniau, kad jis toks tiesmukas.

— Tai jūs įsakinėjate savo vyrams, — tempiu laiką. — Negaliu jiems nurodinėti. Jūs privalote tai padaryti. Be to, kas nors gali patekti ten anksčiau už juos.

— Jūsų planas — pasodinti sūnų į sostą, — atšauna jis. — Kai princai bus negyvi, nebeliks dar dviejų pretendentų, ir jūsų sūnus atsidurs per du žingsnius arčiau sosto. Jeigu jie grįš pas motiną, Elžbieta sukels jiems ginti Anglijos pietus. Vyrai, kurie princams mirus liktų namie, kausis už jos įpėdinius. Nėra prasmės kovoti už Elžbietą Vudvil, bet didinga — už jaunąjį karalių Edvardą ir jo brolį princą Ričardą. Su tais dviem berniukais ji dvigubai stipresnė už Ričardą ir... dvigubai už Henrį.

— Akivaizdu, kad Jorkų princams negalima leisti pretenduoti į sostą.

— Be abejo, — atsiliepia mano vyras. — Tik ar norite juos nudaigoti taip pat?

Pajuntu, kaip tvirčiau susispaudžia delnai.

— Dievo valia, — kuždu trokšdama pajusti tą tikrumą, kaip Žana pajuto, kai išjojo žudyti arba žūti, kai suprato, kad Dievo valia yra žiaurus ir kruvinas kelias. Bet Žana nestojo prieš mažus vaikus, nekaltus berniukus. Žana niekada nesiuntė žmogžudžių į vaikų kambarį.

Mano vyras pakyla.

— Einu patikrinti būrio. Koks jūsų pageidavimas? Turiu įsakyti kapitonams. Negaliu prašyti palaukti, kol Dievas apsigalvos.

Aš taip pat atsistoju.

— Mažajam vos devyneri.

Stenlis linkteli.

— Bet jis yra princas. Karas žiaurus, miledi. Ką įsakysite?

— Tai labai niūrus, labai žiaurus žygis, — kuždu. Prieinu prie vyro, uždedu delną ant jo rankos, lyg siekdama šilto jo kūno nuraminimo. — Įsakyti nužudyti du berniukus, kuriems vos devyneri ir dvylika, dargi karališko kraujo princus... Du nekaltus vaikus...

Jis išsišiepia kaip vilkas.

— O, tik tarkite žodį, ir mes išvaduosime juos iš nedorojo dėdės kalėjimo ir išgelbėsime jų motiną. Ar norite, kad Jorkų giminė vėl valdytų su princu Edvardu soste? Galbūt mums pavyks tai padaryti per šiąnakt. Ar tokia jūsų valia? Uždėti karūną princui Edvardui? Ar mūsų laukia gailestingumo žygis?

Grąžau rankas.

— Žinoma, ne!

— Ką gi, jums rinktis. Kai mūsų vyrai pateks į Tauerį, jie arba išgelbės berniukus, arba nužudys juos. Jums rinktis.

Nežinau, ką dar galiu padaryti. Žana išsitraukė kardą iš makštų ir išjojo be baimės ir dvejonių. Aš privalau išsitraukti savąjį.

— Jie turės juos nužudyti, — tariu. Lūpos šaltos, bet turiu ištarti. — Akivaizdu, kad berniukai turi mirti.

Stoviu prie vartelių, kurie mūsų namus skiria nuo Londono gatvės, ir žiūriu, kaip Stenlio vyrai išnyksta tamsoje. Mano vyras paliko Londoną su pergalinga naujojo karaliaus Ričardo ir karalienės Anos procesija. Aš viena. Vyrai nesineša deglų; bėga patamsyje, užlietame vien tik mėnesienos. Jie nevilki mūsų livrėjų, jų kepurių, skrybėlių ženklai ir siuvinėti diržai palikti namie. Jie neturi nieko, kas galėtų išduoti juos esant iš mūsų namų, kiekvienas prisaikdintas tvirtinti, kad pasamdė karalienė ir tarnauja vien tik jai. Kai tik jie dingsta, mano vyro brolis, seras Viljamas Stenlis, rašo laišką Tauerio konstebliui, serui Robertui Brakenberiui, įspėdamas apie užpuolimo pavojų. Jis bus pristatytas praėjus kelioms minutėms po užpuolimo. „Visada būkit abiejose pusėse, Margareta, — linksmai pataria Viljamas, antspauduodamas laišką mūsų namų ženklu, kad visi matytų mūsų ištikimybę. — Taip visada sako mano brolis. Bent jau visada dėkitės, kad priklausote abiem pusėms“.

Tada lieka laukti.

Vaizduoju, kad man tas vakaras paprastas. Pasėdžiu didžiojoje menėje prieš Stenlio namiškius šiek tiek po pietų, tada nueinu į savo kambarius. Tarnaitės nurengia mane prieš miegą, paleidžiu jas, netgi merginą, kuri miega mano kambaryje, pasakiusi, kad melsiuos visą naktį. Jos prie to įpratusios ir nieko nekomentuoja, o aš kurį laiką pasimeldžiu, paskui susisiaučiu tankiu, šiltu apsiaustu, prisitraukiu kėdę prie ugnies ir atsisėdusi imu laukti.

Galvoju apie Londono Tauerį kaip aukštą pirštą, rodantį į Dievą. Karalienės žmonės pateks į aptvertą teritoriją per nedidelį seklų uostą, kuris paliktas atviras; mano žmonės seks įkandin. Bakingamo hercogas atsiuntė būrį apmokytų kareivių: jie bandys laužti Baltojo bokšto duris, kurio tarnai buvo papirkti palikti jas atviras. Mūsų vyrai įsmuks vidun, gal net pasieks laiptus nepastebėti, vėliau ginklu prasiskins kelią iki princų kambarių, įsilauš vidun, o kai vaikai puls laisvėn, susmeigs durklus jiems į pilvus. Princas Edvardas yra drąsus jaunuolis, dėdės Antonio išmokytas kautis. Jis gali gintis. Ričardui vos devyneri, bet gali šauktis pagalbos, gal netgi vietoj brolio prisiimti smūgį — juk Jorkas, žino savo pareigą. Bet po ryžtingos kovos Jorkų giminė bus pribaigta, liks tik hercogas Ričardas, o mano sūnus atsidurs per du žingsnius nuo sosto. Turėčiau būti patenkinta. Turėčiau viltingai to laukti.

Ankstų rytmetį, kai dangus ima pilkėti, krebždesys prie durų priverčia smarkiau plakti mano širdį, ir nuskubu jų atidaryti. Sargybos vadas stovi už jų perplėštu juodu švarku, tamsia žaizda ant skruosto. Įsileidžiu be žodžių ir įpilu stiklą alaus. Ranka pasiūlau sėstis prie židinio, o pati lieku stovėti už kėdės, įsikibusi nagais į raižytą medį, kad nedrebėčiau. Kaip vaikas bijau to, ką padariau.

— Mums nepavyko, — pradeda jis kimiai. — Berniukai buvo saugomi geriau nei mes manėme. Žmogus, kuris turėjo mus įleisti, buvo paskerstas, kol vargo su skląsčiu. Girdėjome, kaip jis suriko. Teko išversti duris, bet kol bandėme nukelti nuo vyrių, iš kitapus kiemo ėmė virsti Tauerio sargybiniai, todėl teko apsigręžti ir gintis. Įkliuvome tarp Tauerio ir sargybinių, reikėjo jėga skintis kelią atgal. Mes netgi nepatekome į Baltąjį bokštą. Girdėjau, kaip viduje trinksėjo uždaromos durys ir kažkas liepė vesti princus giliau į bokštą. Kai buvo paskelbtas pavojus, neliko jokių vilčių juos pasiekti.

— Jie buvo iš anksto įspėti? Ar karalius žinojo, kad bus puolimas?

Jeigu taip, ar jis žinojo, kas suokalbininkai, mąstau. Ar šernas vėl atsigręš į mus?

— Ne, tai nebuvo pasala. Jiems pavyko išvesti sargybą ir užremti duris, o karalienės šnipui viduje nepavyko jų atidaryti. Tik iš pradžių užklupome juos nepasirengusius. Apgailestauju, miledi.

— Yra sugautų?

— Pavyko ištrūkti visiems. Mūsiškių nukentėjo vienas, dabar jį kaip tik apžiūri, sužeistas į raumenį. Žuvo keletas Jorko žmonių. Palikau ten, kur nukrito.

— Jorkai dalyvavo, visi iki vieno?

— Mačiau, kad karalienės brolis Ričardas buvo ten, taip pat brolis Lionelis, dar sūnus Tomas, kuris laikomas dingusiu. Jie turėjo gerai ginkluotą palydą. Man rodos, pastebėjau tarp jų Bakingamo žmonių. Bet Tauerį normanai pastatė taip, kad atsilaikytų prieš Londoną. Bokštas pusmetį atremtų bet kokią kariauną, jei tik užveri duris. Kai nepavyko užklupti netikėtai, buvom sutriuškinti.

— Ir niekas jūsų nepažino?

— Mes visi prisistatėme Jorkais, turėjome baltas rožes, esu įsitikinęs, kad mumis patikėjo.

Nueinu prie dėžutės, surandu kapšelį ir paduodu kapitonui.

— Išdalykite vyrams ir pasirūpinkite, kad apie šią naktį neprasižiotų netgi tarpusavyje. Nes palydės galvas. Tai išdavystė, jeigu nepavyko. Tas, kuris pasigirs joje dalyvavęs, sulauks mirties. Ir negavote jokio įsakymo iš manęs ar mano vyro.

Kapitonas pakyla.

— Taip, miledi.

— Ar karalienės giminė saugiai pabėgo?

— Taip. Tik brolis prisiekė sugrįžti. Jis rėkė garsiai, kad berniukai girdėtų, kad nieko nebijotų ir lauktų, nes jis sukelsiąs visą Angliją ir juos išlaisvinsiąs.

— Tikrai? Ką gi, padarėte, kas jūsų galioje... galite eiti.

Jaunuolis nusilenkęs išeina iš kambario.

Aš suklumpu priešais ugnį.

— Dievo Motina, jeigu tavo valia Jorko berniukams atleisti, tai atsiųsk man, savo tarnaitei, ženklą. Tai, kad šiąnakt jie išsigelbėjo, negali būti ženklas. Juk negali norėti, kad jie liktų gyvi? Negali norėti, kad jie paveldėtų sostą? Aš visada esu paklusni tavo duktė, bet negaliu patikėti, kad mieliau pasodinsi į sostą juos, o ne tikrąjį Lankasterių įpėdinį, mano sūnų Henriką.

Laukiu. Laukiu ilgai. Jokio ženklo. Nusprendžiu, kad jokio ženklo nėra, todėl Jorko berniukai negali likti gyvi.

Išvykstu iš Londono kitą dieną. Esu linkusi nelikti mieste, kur dvigubinama apsauga ir vieni kitų klausinėja, kas užpuolė Tauerį. Nutariu aplankyti Vorčesterio katedrą. Jau seniai svajojau tai padaryti. Tai benediktinų katedra, mokslo centras. Karalienė Elžbieta atsiunčia žinią tada, kai sėdamės ant žirgų. Ji praneša, kad jos giminaičiai slapstosi Londone ir jo apylinkėse, kad rengia sukilimą. Aš karalienei perduodu, kad remiu ją ir išvykstu pas Bakingamo hercogą palenkti jį ir visus jo šalininkus remti mūsų pusę per atvirą sukilimą.

Keliauti karšta, bet keliai sausi ir mes smagiai leidžiame laiką. Mano vyras išjoja iš Vorčesterio rūmų manęs pasitikti ir kartu kelyje pernakvoti. Naujasis karalius Ričardas, laimingas ir užtikrintas, nes gerai sutinkamas visur, kur tik nuvyksta, leidžia lordui Stenliui pasišalinti nakčiai, nes įsivaizduoja, kad norime pabūti kaip vyras su žmona. Bet milordas atvyksta į svečių kambarį vienuolyne anaiptol ne meilus.

Jis negaišta laiko mandagiai pasisveikinti.

— Vadinasi, susimovė, — burbteli.

— Jūsų kapitonas pasakojo man, jog įsibrauti buvę neįmanoma. Tik minėjo, kad Taueris nebuvo perspėtas apie puolimą iš anksto.

— Ne, karalius išsigando, jam tai buvo sukrėtimas. Bet girdėjo apie įspėjantį mano brolio laišką, ir tai mums į naudą. Tačiau princai bus apgyvendinti vidiniuose kambariuose, kuriuos lengviau sergėti nei karališkus apartamentus, ir nebus išleidžiami lauk, kol Ričardas grįš į Londoną. Vėliau karalius išsigabens juos iš sostinės. Ketina surinkti dvarą karališkiems pusbroliams. Klarenso hercogo vaikai, jo sūnus ir visi Jorko vaikai bus saugomi į šiaurę nuo Šerif Hutono, toli nuo kraštų, kuriems Elžbieta Vudvil gali daryti įtaką. Jai niekada nepavyks išvaduoti jų iš Nevilių žemių, be to, karalius veikiausiai ištekins pačią už kokio lordo iš šiaurės, kad ir išvežtų kuo toliau.

— Ar Ričardas nepasamdys ko princams nunuodyti? — klausiu. — Pašalinti iš kelio?

Mano vyras purto galvą.

— Jis paskelbė juos nesantuokiniais, jie negali paveldėti sosto. Jo paties sūnus bus paskelbtas Velso princu, kai tik pasieksime Jorką. Riversai sutriuškinti, jis tik nori įsitikinti, kad jie nepuoselės tuščių vilčių. Be to, jam būtų blogiau, jeigu princai taptų mirusiais kankiniais negu varganais pretendentais. Negyvus jis nori matyti tik Riversus: Vudvilius ir jų giminę, kuri stovi už princų. Bet stipriausi jų mirę, likusieji bus sumedžioti. Visa šalis priima Ričardą kaip karalių ir tikrą Jorkų įpėdinį. Jūs nepatikėsite, Margareta, kol nepamatysite, bet visi miestai, per kuriuos keliaujame, švenčia jo karūnavimą. Žmonėms mieliau matyti soste stiprų uzurpatorių negu silpną įpėdinį; kiekvienas geriau renkasi karaliaus brolį negu karus dėl karaliaus sūnaus. O jis žada būti geras karalius — jis tėvo paveikslas, jis Jorkas, jis numylėtinis.

— Tačiau vis tiek atsiras daug tokių, kurie sukils prieš jį. Aš žinau, aš renku juos.

Lordas Stenlis patraukia pečiais.

— Taip, jūs geriau žinote. Bet visur, kur lankėmės, mačiau, kad žmonės sutinka karalių Ričardą kaip gerą didingo karaliaus įpėdinį ir ištikimą brolį.

— Bet Riversai gali jį sunaikinti. Karaliaus broliai ir sūnus Grėjus užsitikrino Kento ir Sasekso paramą, Hamptonšyras taip pat yra jų. Kiekvienas žmogus, kuris kada nors tarnavo karaliaus tarnyboje, parems juos. Mano giminę visada rems Kornvalyje, o Tiudorų vardas pakelia Velsą. Bakingamas turi milžiniškas valdas ir tūkstančius nuomininkų, mano sūnui Henrikui pažadėta penkių tūkstančių armija iš Bretanės hercogo.

Vyras linkteli.

— Tai įmanoma. Jeigu tik galima pasitikėti Bakingamu. Be jo nesate tokia galinga.

— Mortonas sako galutinai supriešinęs Bakingamą su Ričardu. Mano prievaizdas Redžinaldas Brėjus kalbėjosi su jais abiem. Daugiau žinosiu su juo susitikusi.

— Kur susitinkate?

— Netyčia kelyje.

— Jis apmaus jus, kaip apvyniojo apie pirštą Ričardą, — įspėja mane vyras. — Vargšas Ričardas netgi dabar mano, kad Bakingamas myli jį kaip brolį. Bet visada paaiškėja, kad kiekvienas žiūri savo naudos. Bakingamas sutiks paremti jūsų sūnaus pretenzijas į sostą, bet paliks Tiudorus už jį kovoti. Jis tikėsis, kad Tiudoras ir karalienė sunaikins Ričardą ir atvers kelią jam.

— Tuščios šnekos. Mes visi kovojame tik už savo interesus, visi žadame ištikimybę princams.

— Taip, tik berniukai čia niekuo dėti, — pastebi jis. — Ir Bakingamas galvoja jų atsikratyti. Niekas Anglijoje nerems jo, kol jie bus gyvi. Ir, žinoma, kaip Anglijos perų teismo pirmininkas, turintis žinioje Tauerį, jis turi daugiau galimybių už kitus juos nužudyti. Jo tarnai ir dabar bokšto viduje.

Nutylu supratusi, ką vyras turi omenyje.

— Manote, jis taip pasielgtų?

— Nedvejodamas, — nusišypso Stenlis. — O kai padarys taip, galės įsakinėti karaliaus vardu. Atrodys, kad gavo Ričardo nurodymą. Jis pasistengs suversti kaltę Ričardui.

— Ar jis ruošiasi taip pasielgti?

— Aš nežinau, ar susiprotėjo. Aišku, kas nors turėjo jį apšviesti. Kas nors, kam rūpi berniukų mirtis. Nerastų geresnio būdo jų atsikratyti, negu pavesti tai Bakingamui.

Į duris pabarbena, ir milordo sargybiniai įleidžia vienuolyno prievaizdą.

— Pietūs patiekti, miledi, milorde.

— Telaimina jus Dievas, mano vyre, — atsakau formaliai. — Aš tiek daug iš jūsų išmokstu.

— Jus taip pat, — atsiliepia jis. — Ir telaimina Dievas jus už tai, kad vykstate susitikti su jo prakilnybe hercogu, tai gali atnešti naudos.

Išgirstu vingiuotu dulkėtu keliu artėjantį Bakingamo hercogą gerokai anksčiau nei jį pamatau. Bakingamą lydi būrys, dydžiu prilygstantis karaliaus palydai, priekyje lekia šaukliai ir trimitais ragina visus trauktis iš kelio didžiajam hercogui. Nors nematyti nieko, kiek akis aprėpia, tik mažas piemenukas gano avis po medžiu ir tolumoje pilkuoja nedidelis kaimas, trimitininkai pučia trimitus, o žirgai, kurių daugiau kaip šimtas, dunda įkandin keldami tiek dulkių, kad atrodo kaip debesis po plevėsuojančiomis vėliavomis.

Hercogas joja priekyje stambiu bėru karo žirgu su raudonos odos balnu, puoštu aukso vinimis. Asmeninė vėliava plazda jo priekyje, trys ginkluoti sargybiniai lydi iš visų pusių. Hercogas apsirengęs tarsi medžioklei, tačiau auliniai batai, irgi raudonos odos, tokie puikūs, jog paprastesnis žmogus pasilaikytų šokiams. Jo apsiaustas, užmestas ant pečių, prisegtas stambia aukso sage, skrybėlės juosta iš aukso ir rubinų. Švarkelis ir liemenė gausiai išpuošti brangakmeniais, o kelnės — glotniausio juodo vilnonio audinio, apkraštuotos raudonos odos juostele. Jis buvo tuščias, piktas berniukas, kai Elžbieta Vudvil pasiėmė jį globoti ir pažemino apvesdindama su savo seserimi, o dabar jis yra tuščiagarbis, įtūžęs, dar trisdešimties neturintis vyras, galintis atkeršyti pasauliui, kuris, jo supratimu, niekada nerodė jam deramos pagarbos.

Pirmą kartą susitikau su juo ištekėjusi už Henriko Stafordo, kai jis buvo mažas berniukas, išpaikintas nuolaidaus hercogo, savo senelio. Po tėvo, vėliau ir senelio mirties jis visai mažas gavo hercogystę ir įprato laikyti save ypatingu. Trys iš keturių jo senelių yra Edvardo III palikuoniai, todėl jis laiko save turinčiu daugiau karališko kraujo už karališką šeimą. Dabar įsivaizduoja esąs Lankasterių įpėdinis. Aišku, tiki, kad jo pretenzijos į sostą pagrįstesnės nei mano sūnaus.

Jis apsimeta nustebęs, netikėtai pamatęs kuklią mano palydą, nors, reikia pripažinti, visada keliauju su pusšimčiu gerai ginkluotų raitelių į priekį pasiuntusi vėliavnešius su savo ir Stenlio vėliavomis. Jis iškelia ranką stabdydamas savo būrį. Artėjame vieni prie kitų lėtai tarsi derybininkai, ir jaunuolio veide nušvinta žavinga šypsena.

— Koks netikėtumas, miledi pussesere! — sušunka jis, ir visos jo būrio vėliavos pagarbiai palinksta. — Nesitikėjau jūsų pamatyti taip toli nuo namų!

— Keliauju į savo namus Bridžnorfe, — atsakau aiškiai, kad nugirstų visi šnipai. — Maniau, kad jūs su karaliumi?

— Dabar kaip tik grįžtu pas jį iš savo namų Brekone, — pareiškia Bakingamas. — Gal sutiktumėt nutraukti kelionę? Kaip tik priekyje mūsų yra Tenberis. Ar padarytumėte man garbę ir papietautumėte kartu? — Jis atsainiai mosteli į savo kariauną. — Kartu vežuosi ir savo virtuvę, maisto atsargų. Galėtume kartu pasistiprinti.

— Man bus garbė, — atsiliepiu tyliai ir pasuku žirgą risnoti šalia jo, o mano sargyba pasitraukia į šalį ir praleidusi Bakingamo karius nujoja į Tenberį.

Ankštoje užeigoje randame nedidelį kambarėlį su stalu ir keliomis kėdėmis, tinkamomis mūsų reikalui, o vyrai ilsina savo arklius išsirikiavę keliomis eilėmis gretimoje ganykloje, susikuria laužus kepti mėsai. Bakingamo virėjas perima savo žinion kuklią užeigos virtuvėlę, tuoj pasiunčia tarnus nukirsti kelių vištų ir atnešti kitokių maisto produktų iš vežimo. Bakingamo ginklanešys parūpina mums vyno iš vežimo su vyno rūsių turtais ir patiekia asmeninėse hercogo taurėse su antspaudu, išgraviruotu ant apvado. Atkreipiu dėmesį į visą šitą pasaulietišką ekstravaganciją bei tuštybę ir galvoju: čia tas pienburnis, kuris tikisi mane pergudrauti.

Laukiu. Dievas, kuriam tarnauju, kantrus Dievas, ir Jis išmokė mane, jog kartais geriausia laukti ir žiūrėti, kas bus. Bakingamas visada buvo nekantrus vaikas, jis vos sulaukia, kada ginklanešys uždarys duris.

— Ričardas yra nepakenčiamas. Galvojau, kad jis turėtų apginti mus nuo Riversų, įspėjau jį dėl jų, bet dabar jis per toli nuėjo. Jį reikia nuversti.

— Dabar jis karalius, — pastebiu. — Jūs taip anksti jį įspėjote ir taip gerai jam tarnavote, kad jis tapo tironu, ko bijojote sulaukti iš Riversų. Mes su vyru esame prisiekę tarnauti jam, kaip ir jūs.

Hercogas kresteli ranką išliedamas vyno.

— Ištikimybės priesaika uzurpatoriui nėra priesaika, — atšauna. — Jis nėra teisėtas karalius.

— Tada kas karalius?

— Princas Edvardas, tikriausiai, — burbteli jis, tarsi ne tai būtų svarbiausia. — Ledi Stenli, jūs vyresnė ir išmintingesnė už mane, visą gyvenimą pasiklioviau jūsų pamaldžia išmintimi. Juk jūs tikrai jaučiate, kad turime išvaduoti princus iš bokšto ir grąžinti titulus? Jūs buvote tokia mylima karalienės Elžbietos dama. Juk tikite, kad jos berniukus reikia išvaduoti, o princas Edvardas turėtų užimti tėvo sostą?

— Žinoma, — atsakau. — Jeigu jis buvo teisėtas sūnus. Bet Ričardas teigia, jog taip nėra; jūs pats paskelbėte jį pavainikiu, kaip, beje, ir jo tėvą.

Bakingamas sunerimsta, tarsi ne jis visiems prisiekinėjo, kad Edvardas buvo susituokęs prieš duodamas pažadą vesti Elžbietą.

— Tiesą sakant, bijau, jog tai tiesa.

— Jeigu jūs pasodinsite vadinamąjį princą į sostą, teks grąžinti visą turtą ir postus, kuriuos gavote iš Ričardo.

Jis numoja ranka į Anglijos perų teismo pirmininko postą, tarsi tai nebūtų didžiausia garbė visame krašte.

— Uzurpatoriaus dovanos — visai ne tai, ko siekiu savo giminei, — oriai atšauna jis.

— O aš iš to nelaimėsiu nieko, — pastebiu. — Ir toliau būsiu karalienės freilina. Grįšiu tarnauti našlei karalienei Elžbietai šiek tiek patarnavusi karalienei Anai — taigi, niekas nesikeičia. Jūs rizikuosite viskuo, grąžindami Riversų giminę į valdžią. Juk mes žinome, kokia godi ir gausi ta giminė. Jūsų žmona, karalienės sesuo, ir vėl jums nurodinės. Atkeršys už tai, kad laikėte namuose atstumtą. Jie vėl juoksis iš jūsų, kaip tada, kai buvote mažas berniukas.

Neapykanta Riversams užsiplieskia jo akyse, Bakingamas greitai nukreipia žvilgsnį į ugnį, kur liepsnelės laižo malkas.

— Ji man nevadovauja, — atšauna suirzęs. — Nesvarbu, kas jos sesuo. Niekas iš manęs nesišaipo.

Jis delsia, nedrįsta papasakoti man, ko iš tiesų nori. Pasirodo tarnas su pyragėliais, ragaujame juos su vynu paskendę apmąstymuose, tarsi susitikome tik papietauti ir mėgaujamės maistu.

— Aš nuogąstauju dėl princų gyvybių, — tariu. — Kadangi bandymas išlaisvinti juos vos nepavyko, negaliu negalvoti, kad Ričardas gali išsiųsti juos kuo toliau ar dar blogiau. Aišku, jis nerizikuos laikyti jų Londone, pačiame intrigų centre. Visi supranta, kad Ričardas juos sunaikins. Galbūt išsigabens į savo žemes šiaurėje ir jie neišgyvens. Bijau, kad princo Ričardo krūtinė silpna.

— Jeigu jis, Dieve gink, nužudys juos slapčia, Riversų linijai bus galas, ir mes jų atsikratysime, — taria hercogas, tarsi ta mintis būtų toptelėjusi ką tik, pirmą kartą.

Linkteliu.

— O tada kiekvienas maištas, kuris sunaikins Ričardą, paliks atvirą sostą naujam karaliui.

Bakingamas atgręžia veidą nuo ugnies ir pažvelgia į mane su atvira viltimi.

— Kalbate apie savo sūnų, Henriką Tiudorą? Ar apie jį galvojate, miledi? Ar jis priims iššūkį ir grąžins Lankasterius į Anglijos sostą?

Nė akimirką nedvejoju.

— Mes pakankamai prisikentėme nuo Jorkų. Henrikas yra tiesioginis Lankasterių įpėdinis. Jis ilgai laukė progos grįžti į savo šalį ir pareikšti savo prigimtinę teisę.

— Ar jis turi žmonių?

— Jis gali sukelti tūkstančius, — pažadu. — Bretanės hercogas žadėjo savo paramą: turi per tuziną laivų, daugiau kaip keturis tūkstančius vyrų, savo kariauną. Vien Tiudorų vardas sukels Velsą, o dėdė Džasperas gali būti jo karo vadas. Jeigu jūs susivieniję kausitės su Ričardu, manau, būsite neįveikiami. O jei dar našlė karalienė sušauks savo rėmėjus galvodama, kad kovojame dėl jos sūnų, mes nepralaimėsime.

— Bet kai sužinos, kad jos sūnūs negyvi?

— Jeigu sužinos apie tai po mūšio, mums nėra skirtumo.

Hercogas linkteli.

— Tada tiesiog pasitrauks.

— Mano sūnus Henrikas susižadėjęs su princese Elžbieta, — pastebiu. — Elžbieta Vudvil vis tiek liks karalienės motina, to jai bus gana, net jei neliks sūnų.

Jaunuolis išsišiepia, tarsi staiga supratęs mano planą.

— Ir ji rami dėl jūsų! — aikteli jis. — Mano, kad jūs siekiate to paties.

Taip, mąstau. Tu irgi galvoji, jog gali būti ramus dėl manęs, kad atvesiu sūnų, kuris įveiks Ričardą dėl tavęs. Kad panaudosiu brangųjį Henrį kaip ginklą dėl tokio kaip tu, kad galėtum ramiai užsidėti karūną.

— O jeigu, Dieve gink, jūsų sūnus Henrikas žus mūšyje? — Hercogo veidelis kaip nupieštas.

— Tada jūs tapsite karaliumi, — atsakau. — Turiu tik vieną sūnų, jis mano giminės įpėdinis. Niekas negali paneigti, kad Henrikui žuvus jūsų pretenzijos į sostą būtų svariausios. Jeigu jis išliks, bus amžinai dėkingas ir padovanos žemes, kurių pageidausite. Tikrai galiu pažadėti, kad atgausite visas savo žemes Bohune. Jūs abu pagaliau grąžinsite Anglijai taiką ir išvaduosite šalį nuo tirono. Henrikas bus karalius, jūs — didžiausias hercogas. Jeigu jis mirtų be palikuonio, jūs taptumėte jo įpėdiniu.

Hercogas nuslysta nuo kėdės ir atsiklaupia priešais mane iškėlęs rankas virš galvos — rodo seną ištikimybės ženklą. Aš šypsausi žiūrėdama žemyn į jį, tą dailų jaunuolį, tokį gražų, lyg būtų aktorius, tariantį žodžius, kuriais niekas netiki, siūlantį ištikimybę, nors galvoja tik apie save.

— Ar priimsite mano priesaiką ir prisieksite, kad Henrikas parems mane prieš Ričardą? Kad eisime išvien?

Aš suimu jo rankas vėsiais delnais.

— Savo sūnaus, Henriko Tiudoro, teisėto Anglijos karaliaus vardu, aš priimu jūsų ištikimybės priesaiką, — atsakau iškilmingai. — Jūs, jis ir našlė karalienė Elžbieta kartu nuversite šerną ir vėl sugrąžinsite džiaugsmą Anglijai.

Išjoju po pietų su Bakingamu keistai nelaiminga, visai ne kaip nugalėtoja. Turėčiau džiūgauti: jis tariasi apgaulingai įtraukęs mano sūnų į savo sukilimą, nors iš tiesų mes jį apvijome apie pirštą. Įvykdžiau užsibrėžtą užduotį, įvykdžiau Dievo valią. Bet... bet... veikiausiai mintis apie tuos du berniukus Taueryje, kalbančius maldeles, lipančius į didelę lovą su viltimi, kad rytoj pamatys motiną, kad dėdė išleis juos, nežinančius, jog apie greitą jų mirtį trokšta išgirsti galinga sąjunga: aš pati, mano sūnus ir Bakingamo hercogas.